Šiandien siekiant tapti profesionaliu fotografu jau nebeužtenka tik menų išmanymo – šiai profesijai įgyti prireikia ir reklamos bei komercijos žinių, o taip pat būti susipažinus su žurnalistikos mokslu, dokumentika, netgi kriminalistika. Minimose srityse fotografijos galia yra labai didelė, o pati fotografija varijuoja nuo racionalios, statiškos ir šaltos iki meninės, atskleidžiančios gyvenimo spalvas, prieskonius, jo turiningumą ar net prasmę.  Ir visa tai – turint omenyje, kokia jauna lyginant su kitomis profesijomis yra fotografija.

Žiūrint paviršutiniškai ir vartotojiškai, nesigilinant į fotografijos esmę, fotografo darbo rezultatas tėra atspausdinta nuotrauka. Tačiau bet kuris fotografas pasakys, jog fotografija – viena iš tų profesijų, kurioje darbas prasideda vos tik užmetus akį į klientą ar modelį, o vėliau su juo bendraujant ir panašiai. Profesionalus fotografas mato aplinką ne eilinėmis akimis – savo  srities žinovai, be mums įprastų reginių, regi spalvų žaismą, jų suderinamumą ir kitus dalykus… Fotografija – pirmiausiai meninė specialybė. Nors fotoaparatą išrado gana neseniai, vos prieš kelis šimtus metų, tačiau į fotografiją dabar yra perkelta tai, kas buvo tapoma daug amžių.

Lygiai taip pat fotografiją galima pavadinti ir lengva profesija – juk atrodo labai paprasta nusipirkti fotoaparatą, atsistoti už objektyvo bei pridaryti tūkstančius savo draugų ir pažįstamų nuotraukų. Tuo labiau, kad dabar – „veidrodžių“ era.  Tačiau su tokiu profanišku požiūriu sunku sutikti, nes fotografija –  labai sudėtinga profesija, joje yra ta dalis, kurios negalima išmokti…  Fotografas turi gebėti pastebėti grožį, žavesį, paslaptingumą, emociją. Iš profesionalaus fotografo reikalaujama ne tik visa tai matyti, bet ir suspėti užfiksuoti tą nuostabią akimirką, o trumpai tariant, profesionalas turi „matyti kadrą“  iš anksto. Žinoma, tai dar ne visos šio darbo subtilybės, kurios ateina su patirtimi, tačiau esminis profesionalaus fotografo darbo momentas yra matyti grožį, einantį iš sielos ir širdies.